Iš karto prisipažinsiu, kad aš nedalyvavau nei viename renginyje. Ir visai ne todėl, kad Nacionalinis Muilo Burbulas, už brangiai skleidžiantis savo melu sočiai atskiestą „tiesą” dar prieš mėnesį apkaltino mane riaušių organizavimu, sau būdingu stiliumi iš konteksto ištraukęs sakinį ir visai šviesuomenei paskleidęs eilinį savo šlapią sapną. Pirmą kartą gyvenime Vasario 16-tąją nebuvo jokio pakilaus jausmo ir jokios šventinės nuotaikos.

Kai dar buvau vaikas, prisimenu, kad šią dieną tėvai, lyg kokie suokalbininkai visada minėdavo, mums su broliu kategoriškai drausdami kam nors apie tai pasakoti. Kaip ir apie iš kažkur namie atsiradusią Šapokos „Lietuvos istoriją”. Ta diena atrodė kažkokia ypatinga ir paslaptinga, lyg nematoma gija, jungianti su laikais, kurie tuo metu atrodė niekada nebegrįš.

Vėliau, mano pirmoje darbovietėje turėjau jau palikusį mus kolegą, kurio gimtadienis lyg tyčia buvo vasario 16 dieną ir mes jį kasmet trankiai pažymėdavome, nors beveik visada uoliems milicininkams ir draugovininkams reikėdavo aiškinti šventimo priežastį.

Pirmoji masiškai ir laisvai paminėta Nepriklausomybės šventė – 1989 metų minėjimas Kauno Karo muziejaus prieigose. Buvo nuostabi žiemos diena ir miesto gatves užtvindė nesuskaičiuojamos minios puikiai nusiteikusių žmonių. Ir ypatinga, iki tol nepajausta pakili šventinė nuotaika bei nenusakomas šiandien seniai pamirštas bendrumo jausmas. Po to buvo dar daugybė minėjimų, kuriuose mums visiems teko dalyvauti.

Ir štai šių metų Vasario 16-oji. Kodėl ji buvo tokia, kokia buvo? Mano nuomone todėl, kad valstybės kompasas nusisuko nuo mūsų visų šventės į vieno kūno asmenybės kultą. Tokį, kokio nepamenu nuo Leonido Iljičiaus laikų. Beveik mėnesį per visus teisinguosius žiniasklaidos kanalus buvo keliama įtampa ir eskaluojama psichozė, kad mes nesame tiek brandi visuomenė, jog šį kartą, skirtingai nuo sausio 13-tosios jau mus, o ne valdžią reikia suvaryti į gardus ir tik išrinktiesiems leisti būti aptaškytiems šventa tulžimi.

Kūnas, jau daugelį metų uzurpavęs balkoną, eilinį kartą sugebėjo šliūkštelėti žibalo į nesantaikos ugnį. Du ekskagėbistai Vasario 16 dieną Signatarų namų balkone – ar tai nėra dar vienas spjūvis, gerokai subtilesnis, nei neapykantos kalba po sausio 13 dienos, mums į veidus? Mačiau per televizijos transliaciją tuos priešorgazminėje būsenoje buvusius kruopščiai atrinktos šviesuomenės veidus, matančius savo stabus vieną šalia kito. Nuoširdumo man jų veiduose įžiūrėti nepavyko. O vietoje buvę pikti liežuviai nenustoja plakti, jog palaikymo skanduotės ir gausūs aplodismentai sklido iš įgarsinimo aparatūros. Nebuvau ten, todėl negaliu to patvirtinti.

Ženklų, kuriais visada tikiu trečiadienį buvo daug. Premijos įteikimas „menininkui”, kuris šūdiną savo veidą nusišluostė mūsų valstybės vėliava ar valstybinio apdovanojimo – Vytauto Didžiojo universiteto rektoriui, vakcinomis terorizavusiam studentus ir kaip atlygis už tai – juokingai kvailas nuotykis su himnu prezidentūroje valstybinių apdovanojimų metu.

Ir tikriausiai kaip niekada aiškiai jau ne pirmą kartą savo vokalinius sugebėjimus demonstruojantis Daukanto aikštėje įsitaisęs bankininkas ženklą mums pasiuntė, himno eilutę į „dirba tavo naudai” pakeitęs į „dirba savo naudai”. Pirmą kartą per daugiau nei pusę kadencijos iš Prezidento lūpų išgirdome nenulaižytą ir politkorektiškai neapčiulptą tiesą.

Dar vieną ženklą pamačiau vakare per valdžios sienlaikraštį LRT. Jei diskusijų laidoje tą vienintelę teisingą tiesą atstovauja labiausiai 2021 metais cituojama (anot tos pačios žiniasklaidos) „mokslininkė”, kuri tėra Riomerio universiteto lektorė, iš vienos televizijos į kitą nuolat skubantis mano pradžioje paminėtas NMB bei mažai kam žinomas psichologas – tai ženklas, kad save gerbiantys žmonės jau nebekviečiami arba nebeeina į konservatorių ruporą plauti mums smegenų. Nei man, nei jums tie vakarykščiai čiulbuonėliai tikrai nėra tie autoritetai, su kurių nuomone galima būtu bent jau diskutuoti.

Arba balkonas bus grąžintas mums visiems, o mes ir vėl plosime tiems, kurie tolimais 1918 metais dėjo parašus ant Nepriklausomybės akto.