Karo kurstytojų melai

Palyginus karinių jėgų balansą tampa aišku: atsižvelgiant į didžiulę Rusijos persvarą, pergalė Ukrainoje yra labai mažai tikėtina, nepaisant Vakarų paramos. Panašiai mažai tikėtina, kad Rusija užpuls kurią nors Europos valstybę narę dėl akivaizdžios NATO persvaros. Pažvelgus į besikeičiančią jėgų pusiausvyrą tarp NATO valstybių, iš vienos pusės, ir BRICS valstybių – Rusijos, Kinijos ir Indijos, iš kitos pusės, galima suprasti, kodėl Vakarų lyderiai nuolat tvirtina priešingai.

Atsižvelgiant į dabartinius Rusijos karinius laimėjimus Ukrainoje, atrodo, kad eskalacijos spiralei tarp didžiausios pasaulyje branduolinės galios ir NATO valstybių galo nematyti. Po to, kai Prancūzijos prezidentas E. Macronas gegužės pradžioje pakartojo, kad vis dar neatmeta Vakarų sausumos pajėgų dislokavimo Ukrainoje galimybės, Rusija pradėjo manevrus su taktiniais branduoliniais ginklais netoli Ukrainos sienos.

JAV valstybės sekretorius Blinkenas neseniai svarstė galimybę leisti Ukrainai panaudoti amerikietiškus ginklus tiesioginiam Rusijos teritorijos puolimui. Šiam planui, be kita ko, pritaria NATO generalinis sekretorius Stoltenbergas, Prancūzijos prezidentas Macronas, buvęs Žaliųjų partijos lyderis Hofreiteris ir CDU gynybos politikas Kiesewetteris.

Vėliau JAV pasitraukė iš šių planų. Tačiau tai nesutrukdė Ukrainai toliau naudoti bepiločius orlaivius abejotiniems taikiniams Rusijoje atakuoti. Rusijos branduolinių raketų išankstinio perspėjimo sistemos sugadinimas neturi tiesioginio poveikio kovoms Ukrainos fronte, tačiau gali lemti konflikto eskalavimą ir NATO intervenciją.

Tuo tarpu birželio viduryje Šveicarijoje planuojamas taikos aukščiausiojo lygio susitikimas grasina virsti farsu, nes Rusija nebuvo pakviesta ir jame nedalyvaus tiek BRICS šalių valstybių vadovai, tiek JAV prezidentas J. Bidenas. Todėl rimtos Vakarų taikos iniciatyvos kol kas nematyti, nors Rusijos prezidentas V. Putinas išreiškė norą dalyvauti taikos derybose.

Užuot vedę rimtas taikos derybas, Vakarai toliau eskaluoja padėtį

Nesvarbu, ar tai būtų JAV prezidentas Bidenas, JAV gynybos sekretorius Austinas, Vokietijos gynybos ministras Pistorius, Vokietijos užsienio reikalų ministrė Baerbock, Gynybos komiteto pirmininkė Strack-Zimmermann, ar CDU pirmininkas Merzas – Vakarų lyderiai nesiliauja tiesiogiai ar netiesiogiai tvirtinę, kad Rusija po galimos pergalės Ukrainoje nesustos, o vėliau užpuls kitas Europos šalis. Kartu jie mus tikina, kad Ukrainai tereikia tiek ginklų, kad ji laimėtų karą. Tačiau, atsižvelgiant į paprastus karinius faktus, labai mažai tikėtina, kad abu teiginiai išsipildys.

Kodėl Ukraina negali laimėti karo prieš Rusiją

Sėkmė mūšio lauke priklauso nuo daugelio veiksnių: Nuo mūšio moralės, taktikos, įrangos, turimos amunicijos, oro sąlygų, karo sėkmės, tempo ir pan. Tačiau sėkmė išsivaduojamajame kare, kokį šiuo metu galima stebėti Ukrainoje, daugiausia priklauso nuo priešingų pusių turimų ginklų, amunicijos ir karių skaičiaus. Paprastas karinės galios balanso palyginimas rodo, kad Ukraina negali laimėti išsekimo karo prieš Rusiją.

Net Vakarų parama gali mažai ką pakeisti. Viena vertus, Ukraina dėl savo gyventojų skaičiaus visada turės per mažai karių, palyginti su Rusija. Kita vertus, Vakarų tiekiamos ginkluotės nepakanka, kad kompensuotų Rusijos pranašumą. Pavyzdžiui, Rusija turi daugiau kaip 800 kovinių lėktuvų. Kaip 80 naikintuvų F16 pristatymas turėtų nutraukti Rusijos pranašumą ore Ukrainoje? Vakarų ginkluotės tiekimas tik pratęsia karą, dėl kurio mūšio laukuose žūsta dar daugiau žmonių.

Kodėl Rusija vargu ar išdrįs pulti NATO šalį

Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios Ukraina negali laimėti karo prieš Rusiją, Rusija vargu ar išdrįs pulti NATO šalį. Pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnį valstybės narės privalo suteikti pagalbą užpultai valstybei narei. NATO valstybės galėtų lengviau sau leisti užpulti ir nugalėti Rusiją, jei ji neturėtų didžiausio pasaulyje branduolinio arsenalo.

Kas iš tikrųjų svarbu

Jei Vakarų parama negali padėti Ukrainai laimėti ir jei Rusijos vadovybė turi būti beprotiška, kad užpultų NATO šalį, kodėl Vakarų lyderiai nuolat tvirtina priešingai? Ar jie yra beviltiški, nes tikėjosi nugalėti Rusiją tiekdami Ukrainai ginklus ir taikydami ekonomines sankcijas? Ar Vakarų politikai nepakankamai įvertino Rusiją ir pervertino savo jėgas? Tokie klaidingi vertinimai galimi, bent jau tarp atskirų Europos lyderių. Tačiau ar tai galioja ir JAV?

Jei darysime prielaidą, kad Šaltojo karo metais JAV niekada nebuvo svarbu sulaikyti komunizmą, bet užkirsti kelią supervalstybės atsiradimui Eurazijos žemyne, tuomet tampa aišku, kodėl pasibaigus Šaltajam karui karai ir tarpiniai karai Azijoje ir Europoje nesiliovė. Ilgalaikę grėsmę JAV galėtų kelti tik Azijoje ir Europoje išsiplėtusi supervalstybė, nes ji disponuotų gerokai didesniais ištekliais nei Amerikos žemyne.

Ideologijos gali keistis. Nesvarbu, ar tai būtų komunizmo sulaikymas, ar karas su terorizmu, ar kova su autokratiniais valdovais, turinčiais neoimperialistinių ketinimų, – tikrasis JAV tikslas visada išlieka tas pats: skatinti chaosą ir karus Europoje ir Azijoje, siekiant užkirsti kelią susivienijimui. JAV geostrategas ir prezidento patarėjas Zbigniewas Brzezinskis, be kita ko, išsamiau šį požiūrį paaiškino savo knygoje „Vienintelė pasaulio galybė: Amerikos viršenybės strategija“ (angl. The Grand Chessboard: American Primacy and Its Geostrategic Imperatives).

Šiuo požiūriu kiekviena JAV karinė operacija Europoje ir Azijoje buvo sėkminga, net jei kai kurios iš jų, pavyzdžiui, Vietnamo karas, atrodo pralaimėjimas. Įgaliotinis karas Ukrainoje taip pat jau pasiekė svarbų geopolitinį JAV tikslą – ekonominį Rusijos ir Vakarų Europos atskyrimą. Jei JAV ir toliau sieks tikslo išlaikyti savo viršenybę pasaulyje, kiti žingsniai šiame kelyje jau yra numatomi: Rusijos ir Kinijos bendradarbiavimo užkardymas: Kinijos ekonominio ir karinio kilimo ribojimas ir Rusijos bei Kinijos bendradarbiavimo užkardymas.

Jei atidžiai perskaitysite Bideno administracijos Nacionalinio saugumo strategiją, rasite – praturtintą eufemistinėmis formuluotėmis – būtent šiuos tikslus ir jų ideologinį pagrindimą:

„Nors tarptautinė aplinka tapo vis labiau ginčytina, Jungtinės Valstijos išlieka pirmaujančia pasaulio galybe. (…) Aktualiausias strateginis iššūkis mūsų vizijai kyla iš jėgų, kurios derina autoritarinį valdymą su revizionistine užsienio politika. (…) Daugelis nedemokratinių valstybių prisijungia prie pasaulio demokratinių valstybių ir atsisako tokio elgesio. Deja, Rusija ir Kinijos Liaudies Respublika (KLR) to nedaro. (…) KLR ir Rusija vis labiau suartėja, tačiau jų keliami iššūkiai svarbiais aspektais skiriasi. Pirmenybę teiksime ilgalaikio konkurencinio pranašumo prieš KLR išsaugojimui, kartu sulaikydami vis dar itin pavojingą Rusiją. (…) KLR yra vienintelė konkurentė, kuri turi ir ketinimų pertvarkyti tarptautinę tvarką, ir vis daugiau ekonominės, diplomatinės, karinės ir technologinės galios tai padaryti. (…) Daugelis mūsų sąjungininkių ir partnerių, ypač Indokinijos ir Ramiojo vandenyno regione, yra KLR prievartos veiksmų priešakinėse linijose ir pagrįstai pasiryžusios užtikrinti savo autonomiją, saugumą ir klestėjimą. (…) Mūsų strategija reikalauja, kad dirbtume su šalimis partnerėmis, remtume jas ir tenkintume jų ekonominius ir vystymosi poreikius ne dėl konkurencijos, o dėl jų pačių.“

 

Paskutinė priemonė: trečiasis pasaulinis karas

Pasibaigus Šaltajam karui ypač smarkiai išaugo Kinijos ekonominiai rodikliai. Kartu su Rusija ir Indija šių trijų šalių pagal perkamąją galią pakoreguota ekonominė produkcija toliau vejasi NATO šalis.

Atitinkamai didėja ir jų išlaidos gynybai. Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, Kinijos kario atlyginimas yra 16 kartų mažesnis nei panašaus JAV kario. Darbo sąnaudos Kinijos ginklų pramonėje taip pat yra gerokai mažesnės. Be to, žvelgiant iš JAV perspektyvos, kyla didelių abejonių, ar Kinijos vyriausybė atskleidžia visas gynybos išlaidas.

NATO šalys šiuo metu vis dar nežymiai pirmauja prieš Rusiją, Kiniją ir Indiją pagal savo ginkluotųjų pajėgų karinę įrangą. Tačiau, atsižvelgiant į karių skaičiaus, turimų žmogiškųjų išteklių ir ekonominio potencialo pranašumą, tik laiko klausimas, kada trys BRICS bloko šalys aplenks NATO valstybes.

Nereikia daug vaizduotės, kad įsivaizduotume, jog JAV politikai, norintys bet kokiomis priemonėmis išsaugoti savo šalies hegemoninę padėtį, šiuo metu siekia karinės konfrontacijos bent jau su Rusija ir Kinija, kad pasinaudotų laikui bėgant mažėjančiu NATO pranašumu. Indijos pozicija artėjančiame konflikte šiuo metu yra neaiški. Viena vertus, šalis palaiko sąjunginius santykius su JAV, kita vertus, kartu su Kinija atsisako palaikyti sankcijas Rusijai, netgi kompensuoja jas ir plečia prekybinius ryšius su Rusija bei Iranu.

Vakarų provokacijos Rusijos ir Kinijos požiūriu

Toliau aprašoma, kaip Rusija ir Kinija vertina Vakarų veiksmus Ukrainoje ir Taivane. Tuo aiškiai nesiekiama pritarti karo nusikaltimams ar agresijos karams, pažeidžiantiems tarptautinę teisę, o tik pateikiamas kitos pusės požiūris į dabartinį tarpinį karą Ukrainoje ir galimus būsimus tarpinius karus, pavyzdžiui, Taivane.

Ši aiški nuoroda dabar yra būtina, nes 2022 m. pabaigoje Bundestagas nusprendė išplėsti Vokietijos baudžiamojo kodekso 130 straipsnį, įtraukiant į jį naująją 5 dalį, taip galimai apribojant nuomonės laisvę opozicijos požiūriu. Tarptautinę teisę pažeidžiantys agresijos karai ir karo nusikaltimai visada turi būti smerkiami, nesvarbu, ar juos vykdo Rusija Ukrainoje, ar, pavyzdžiui, JAV Irake.

Rusijos požiūriu, Vakarų šalys ignoravo Rusijos reikalavimus dėl neutralios Ukrainos ir atvirai bei slapta rėmė išrinkto Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus nušalinimą. Po to aštuonerius metus trukusio pilietinio karo Ukrainoje NATO apginklavo tas Ukrainos kariuomenės dalis, kurias kontroliavo Kijevo vyriausybė. NATO generalinis sekretorius J. Stoltenbergas netgi pripažino, kad karo pradžioje NATO daliniai jau buvo šalyje.

„Kai invazijos rytą nusprendėme padidinti savo karines pajėgas, galėjome remtis padidintu buvimu, kurį jau buvome įgyvendinę pastaraisiais metais. Sprendimą dėl kovinių grupių priėmėme 2016 m. Taip pat padidinome savo buvimą likus keliems mėnesiams iki įsiveržimo, nes įsiveržimas nebuvo staigmena”, – spaudos konferencijoje 2023 m. pradžioje sakė J. Stoltenbergas. 2022 m. vasarį dėl tiesioginio Rusijos kariuomenės įsikišimo į pilietinį karą įvykus eskalacijai, konfliktas peraugo į tarpinį Rusijos ir NATO karą. Dėl to Rusija tapo daugiausiai sankcijų pasaulyje sulaukusia šalimi.

Kinijos Taivano sala, kurią 1895-1945 m. buvo okupavusi Japonija, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje atiteko Kinijos Respublikai. 1949 m. pasibaigus Kinijos pilietiniam karui, į salą pasitraukė nugalėta Kinijos Respublikos vyriausybė, taip pat jos elitas ir likusios ginkluotosios pajėgos. Vadovaudamasi „Vienos Kinijos politika“, Pekino vyriausybė iki šiol ragina Taivaną integruoti į Kinijos Liaudies Respubliką. Tačiau Jungtinės Valstijos tiekia Taivanui ginklus ir veikia kaip jį sauganti galia. JAV generolas Douglas MacArthur kartą Taivaną apibūdino kaip JAV „nenuskandinamą lėktuvnešį“, o iki 1979 m. Jungtinės Valstijos saloje išlaikė karines bazes ir turėjo ten dislokuotų karių bei branduolinių ginklų.

Nors 1997 m. Didžioji Britanija taikiai perdavė Honkongą Kinijai, o 1999 m. Portugalija – Makao, Jungtinės Valstijos ir šiandien viešai skelbia, kad palaikys Taivaną ginkluotame konflikte su Kinija. Be to, saloje vėl dislokuojami JAV kariai ir vykdomos karo simuliacijos, siekiant pasirengti Kinijos invazijai. Savo ruožtu Kinija neseniai surengė karines pratybas prie Taivano krantų, kuriose dalyvavo 62 kariniai orlaiviai ir 27 karo laivai.

Šiuo metu tik 14 šalių pripažįsta Taivaną kaip nepriklausomą valstybę, tarp jų nėra JAV ir Vokietijos.

Kokias galimybes turi Vokietijos gyventojai, kad sumažintų esamus konfliktus?

Teiginiai, kad Rusija po pergalės Ukrainoje nesustos, sieks imperialistinių tikslų ir užpuls kitas Europos šalis, yra nerealistiški, tačiau gali pasitarnauti siekiant parengti Vakarų šalių gyventojus dar didesniam konfliktui. Ant kortos pastatyta ne kas kita, kaip trečiasis pasaulinis karas, kuriame JAV ir jų sąjungininkės Europoje šiuo metu vis dar galėtų įgyti karinį pranašumą, kad sutriuškintų hegemono varžovus. Toks scenarijus taps labai realus, jei Rusija, Kinija ir galbūt Indija ne tik ekonomiškai bendradarbiaus prieš Vakarų interesus ir reikalavimus, bet ir sudarys karinį aljansą.

Ekonomiškai ir kariniu požiūriu stiprios Europos šalys, visų pirma Vokietija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė, yra svarbus NATO įtakos ramstis. Todėl tai, ar JAV hegemonijos pabaiga įvyks taikiai, labai priklauso ir nuo to, ar Vakarų šalių rinkėjai per artėjančius rinkimus pasirinks partijas, kurios aiškiai pasisakys prieš tolesnį ginklų tiekimą Ukrainai, taip pat prieš tolesnį ginkluotės eskalavimą ir ginklavimąsi.

Kaip atskiros Bundestage atstovaujamos partijos laikosi pozicijos šiuo klausimu, galima spręsti iš jų rinkimų programų birželio mėn. vyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose. Pateikiame keletą reikšmingų citatų iš atitinkamų dokumentų.

SPD: „Kartu su Europos partneriais ryžtingai reagavome į Rusijos agresyvų karą ir politiškai, ekonomiškai bei kariškai parėmėme Ukrainą. Norime tęsti šią ryžtingą bendrą Europos politiką. (…) Rusijos išpuolis prieš Ukrainą sugrąžino karą į Europos žemyną. Iš Willy’io Brandto vykdytos „détente“ politikos žinome, kad karinė jėga yra svarbi siekiant apsaugoti Europos taikos projektą. Todėl norime stiprinti Europos ramstį NATO ir prisiimti daugiau atsakomybės už savo saugumą.“ (Šaltinis spd.de)

Aljansas 90/Žaliųjų partija: „Mes laikomės savo aljansinių įsipareigojimų ES ir NATO rėmuose ir tam reikalingų pajėgumų bei gebėjimų. (…) Norime plėsti glaudesnį ginkluotųjų pajėgų bendradarbiavimą, pavyzdžiui, nuolatiniuose ES padaliniuose arba tarptautinėse organizacijose, tokiose kaip Vokietijos ir Nyderlandų korpusas. (…) Esame pasiryžę užtikrinti, kad ES nenutrauktų humanitarinės, politinės, finansinės ir karinės paramos Ukrainai.“ (Šaltinis cms.gruene.de)

FDP: „Išliekame tvirtai ukrainiečių pusėje. Ukraina turi laimėti karą ir atgauti savo teritorinį vientisumą bei suverenitetą. Kad tai pasiektų, ES turi toliau teikti Ukrainai didesnę humanitarinę, finansinę, ekonominę ir karinę paramą – įskaitant papildomą skubiai reikalingų ginklų sistemų, pavyzdžiui, sparnuotųjų raketų „Taurus“, tiekimą. Šiuo tikslu turi būti didinami Europos gynybos pramonės pajėgumai. (…) Norime stiprinti NATO europinį ramstį, taigi ir bendrus politinius ES partnerių Aljanse pajėgumus.“ (Šaltinis fdp.de)

CDU/CSU: „Norime stiprinti Europos gynybos bendradarbiavimą ES ir NATO. (…) Norime kartu su Europos partneriais kurti ir įsigyti karinę įrangą, pavyzdžiui, kovinius lėktuvus, kovinius tankus, bepiločius orlaivius ir lėktuvnešius. Mums reikia gynybos pramonės strategijos, kad Europos gynybos pramonė augtų, o Europos saugumui svarbiausios pramonės šakos liktų Europoje. (…) Ukraina ir toliau turi gauti visapusišką mūsų paramą kovoje už savo laisvę ir teritorinį vientisumą.“ (Šaltinis europawahl.cdu.de)

AfD: „Iš esmės besikeičiančiame pasaulyje mūsų suverenitetui ir saugumui būtina ginama Vokietija. (…) Taikai Europoje nepasitarnauja ir ginklų tiekimas į karo zonas. (…) Dėl Rusijos geostrateginės padėties ir iš to kylančios istorinės ir ekonominės tarpusavio priklausomybės, ypač nuo Vokietijos, būtina diplomatinėmis priemonėmis siekti karo pabaigos ir taip užtikrinti taikius Vokietijos ir Rusijos santykius. (…) Šiuo metu Bundesveras negali apginti Vokietijos teritorijos nei skaičiumi, nei įranga. Vokietijos gynybiniai pajėgumai turi būti atkurti nedelsiant. Daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama nacionaliniams gynybos pajėgumams ir prekybos kelių apsaugai“. (Šaltinis afd.de)

Die Linke: „Karas [Ukrainoje] turi būti nedelsiant nutrauktas, o Rusijos kariuomenė turi būti išvesta iš Ukrainos. Šiuo tikslu Europos Sąjunga turėtų dėti daugiau diplomatinių pastangų, užuot kurstžiusi karą dėl susidorojimo. (…) Užuot švaistę vis daugiau pinigų gynybos bendrovėms, turime masiškai investuoti į ateitį ir klimatui palankią ekonomikos ir visuomenės pertvarką – taip bus sukurta energetinė nepriklausomybė ir tvarus saugumas.“ (Šaltinis die-linke.de)

Aljansas Sahra Wagenknecht: „Taika ir saugumas Europoje negali būti stabiliai ir ilgam užtikrinti konflikte su branduoline galybe Rusija. (…) ES lygmeniu pasisakome už Europos gynybos agentūros pertvarkymą į Europos nusiginklavimo, ginklų kontrolės ir konversijos agentūrą ir Amerikos branduolinių ginklų išėmimą iš ES valstybių narių. Pasisakome prieš tolesnę ES militarizaciją. (…) Derybomis užbaigti karą Ukrainoje: Raginame nutraukti ugnį ir pradėti taikos derybas. Siekiant motyvuoti Rusiją pradėti derybas, reikėtų pasiūlyti nedelsiant nutraukti bet kokį ginklų eksportą į Ukrainą.“ (Šaltinis bsw-vg.de).

Šis tekstas pasirodė 2024 m. birželio 03 d. pavadinimu “Die Lügen der Kriegstreiber” svetainėje Nachdenkseiten.

Išversta padedant www.DeepL.com/Translator. Be pataisymų.

Vaizdas: odysee